Ištaikiusi šiek tiek laiko, atlekiu pas savo pypliuką, patį mažiausią arkliuką arklidėje. Bėriukas sukinėjasi garde, žvygčioja, strykalioja ir pan., mat buvo gana seniai paleistas pasibėgioti. Priėjusi prie bėrio gardo, įžengiu vidun. Mažasis Street kopija pastato ausis ir suprunkščia.
- Hola, pacuk. Kaip laikaisi?
- priėjusi, pakedenu karčius, paglostau snukutį.
Bėriukas ramiai mane priima, paduodu jam skanėstą. Žinau, kad rytoj turbūt nesigaus pas jį užsukti, todėl iš spintelės išsitraukiu mažutį kantariuką su išvedžiojimo pavadžiu. Uždedu jį ant bėriaus snukučio, išvedu iš gardo. Šis jau visai nemažas, tačiau manęs
gal ir nenutemps. Praeinant leidžiu tėvui ir sūnui apsiuostyti, o po visų šitų ceremonijų, apsukus ratą arklidėse, vėl grįžtam prie gardo, mat pamiršau bintus. Greitomis, tačiau tvarkingai užsuku ant kojų bintus, užmetu ant nugaros mažą poponiuką. Patraukiame link maniežo, kur, tikimės, bus tuščia.
**********
Po maždaug nepilnos valandos grįžtame į arklides. Kol mažasis bėgiojo manieže, aš mokinausi prancūzų, tad nei jis, nei aš negaišome laiko veltui. xD Parvedus vaikį iš prasilakstymo, įvedu gardan, nuo nugaros nuimu poponą, nuo kojų nusuku bintus.
- Žinai, šalia tavęs jaučiuosi beveik taip pat, kaip šalia Street'o. Paveldėjai iš jo gerą ir man idealiai tinkančią aurą, matyt,
- tariu.
Viską nuėmus nuo bėriausko, sudedu visus daiktus į spintelę, pasipraktikuojame su kojų kelimu. O šis, tikrai patobulėjęs. Bet vistik, juk jau po metų bus startuojantis trimetis eržilas, tad ko čia norėti, ir kaip jį dar begalima kumeliuku vadinti.. Viską sutvarkiusi, įeinu pas vaikį į gardą.
- Na ką, čiau, mažuti,
- pakšteliu nosin, paduodu morkytę ir išeinu.
Užveriu gardo duris, apsižvalgau po arklidę ir vėl patraukiu link raitelių kambariuko mokintis prancūzų.